Žinot...kartais jaučiuosi taip kvailai,kad nebegaliu susigrąžint vaikystės.Labai norisi nors trumpam persikelt į praeitį,prisimnt viską kas buvo gražu ir...nerūpestinga.Tik gaila,kad...kad drugė su kuria leidome vaikystę psikeitė.Mes nebegalim bendraut taip kaip anksčiau,mes labai nutolom.Gal kaltas ir amžių skirtumas,bet...mes visad su j sutardavom,aišku bidavo ir vaikiškų pykčių.Bet dabar man taip apmaudu,jog į patį geriausią laikotarį nusikelti neįmanoma.Jeigu turėčiau milijoną,manau nusikelčiau į vaikystę (jei būtų įmanoma).Smėlio dėžė,kiemas,vaikų darželis,siuvykla,mus aprėkusi siuvėja,berniukas su akmenimis,šuo,kuris užlaižo negyvai (nekreipkit dėmesio),pavėsinės,namai,ledai,siaubo filmai,čipsai,vasara,dainos,žaidimai,video,kebabai,luka,knygos,istorijos,blog'ai,biblioteka,kompiuteriai...
Tai buvo taip gera,taip nuostabu.Dabar nesuprantu,kodėl visi taip skubėjom užaugti.Užaugti reiškia ne vien būti dideliu ir daryt ką tik nori,bet ir tapti atsakingu...už viską.Užaugus pasaulis atrodo visiškai kitoks.Nykesnis,pilkesnis.Ir rodos tada laikas ima tirpti greičiau,o kai būdavom maži jis eidavo gana lėtai,tada prieš eiant miegoti trindavm rankutėm ir planuodavom dar vieną džiugią bei vaikišką dieną kol vieną dieną viskas kažkaip...nutrūko.
Vaikystė yra pats trumpiauias,tačiau ir brangiusias žmogaus etapas.Branginkit ją.
Jūs tos dainos gal ir nežinot,gal ji jums ir neypatinga,bet mums ji primena labai gerą momentą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą